Keraminė čerpė – viena seniausių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų stogų dangų medžiagų, atsiradusi tuomet, kai buvo pradėti dengti šlaitiniai stogai. Dar antikos laikais čerpėmis buvo dengiamos šventyklos ir gyvenamieji pastatai, nors stogų nuolydis tuomet dar nebuvo didelis. Atšiauresnio klimato šalyse stogo dangoms buvo keliami didesni reikalavimai. Šiauriniuose ir rytiniuose regionuose stogas turėjo ne tik nutekinti lietaus vandenį, bet ir išlaikyti sniego apkrovas bei saugoti namą nuo šalčio. Čia pastatai buvo statomi su palėpėmis ir statesniais stogų šlaitais. Pigesnės šiaudų, skiedrų bei medinių lentelių dangos buvo neilgaamžės ir dažnai tapdavo gaisro priežastimi, kai atsitiktinai užsiliepsnodavo nuo žiežirbų, kylančių iš krosnių ar židinių, todėl ilgainiui vis dažniau stogui imtos naudoti čerpės.
Buvo naudojamos viena kitą perdengiančios čerpės, kurių pavadinimai nusakydavo jų paskirtį: „kraiginės“, „kraštinės“, „latakinės“ (klojamos išgaubimu į apačią vadintos „vienuolėmis“, o išgaubimu į viršų – „vienuoliais“). Taip pat čerpių pavadinimai buvo suteikiami pagal kilmę. Laikui bėgant, labai populiari tapo išlenkta banguota, vadinamoji olandiška (S raidės formos) stogo čerpė, o Prancūzijos mieste Marselyje pirmą kartą buvo pagaminta vadinamoji Marselio tipo čerpė su šoninėmis ir viršutinėmis užkaitomis. Čerpės, sandariai jungiamos kraštais viena su kita, vadinamos „užkaitinėmis“.
Lietuvą ši danga pasiekė prasidėjus mūrinės statybos erai, t. y. XII– XIV a. Laikui bėgant, rankiniu būdu gaminamos čerpės nuolat tobulėjo ir kito. XIX a. pradėjus čerpes gaminti pramoniniu būdu, gerokai pagerėjo jų kokybė, modernėjo klojimo technologija, atsirado didesnė formų pasiūla, o dėl viso to sumažėjo leistinas dangos nuolydis ir kaina. Šiais laikais čerpėmis uždengta didžioji dalis pastatų stogų Vakarų Europos miestuose ir miesteliuose. Sovietmečiu Lietuvoje šios rūšies stogo danga buvo diskredituota: gamintos tik labai prastos kokybės čerpės, kurios tinkamai saugodavo pastatą tik du – penkis sezonus.
Šiandien čerpei keliami labai griežti reikalavimai. Čerpės turi būti taisyklingos formos, lygiu paviršiumi ir lygiais kraštais, nesusiraičiusios ir nesupleišėjusios, tolygiai nudažytos. Čerpė neturi dūlėti bei irti veikiama temperatūros svyravimų. Todėl keraminės čerpės išdegamos labai aukštoje, apie 1 000 ºC, temperatūroje. Plaktuku lengvai sudavus, čerpė turi skambėti aukštu, tolygiu garsu. Šiuolaikinių patikimų gamintojų čerpės vandens įgeriamumas neviršija 4,5–5,5 proc. Anksčiau čerpių patikimumas buvo tikrinamas čerpės kraštus užlipdant vašku, o ant čerpės paviršiaus buvo užpilama 1 cm vandens, po to 24 valandas stebima, ar neatsirado ant apatinės čerpės dalies „lašų“. Čerpę perlaužus, turi būti matoma, jog ji yra vienodai išdegta, smulkiagrūdė ir vienalytė, nesluoksniuota. Joje neturi būti čerpes ardančių kalkinių intarpų.
Nedidelis poringumas vis dėlto pageidautinas, kad čerpė galėtų sugerti ir išgarinti kylantį iš namo drėgną ir šiltą orą, neleisdama ant savo paviršiaus kauptis kondensatui ir susidaryti vandens lašams. Čerpės turi atlaikyti krušos poveikį ir sniego spaudimą, todėl turi būti tikrinamas čerpių atsparumas lenkimui bei dinaminei apkrovai.
Iš molio, smėlio mišinio, vandens ir oro gaminamos keraminės čerpės yra ekologiškai švarus produktas, kurį naudojant net įmanoma mažinti radiacijos poveikį. Aukštoje temperatūroje išdegtus šiuos stogo elementus galima glazūruoti, dengti angobu ar sendinti. Angobo dengimo metu miltelių pavidalo molis sumaišomas su vandeniu, į kurį pridedama mineralinių medžiagų, degimo proceso metu suteikiančių tam tikrą spalvą, nekintančią bėgant laikui. Tačiau iki šių dienų pati populiariausia ir lengviausiai prie bet kokios aplinkos pritampanti spalva – natūralaus molio. Tad gerai sumontuota keraminių čerpių danga ir sensta garbingai, ne veltui daugelis žmonių šį natūralų procesą lygina su tauriu ir senu vynu, kuris laikui bėgant tik gerėja.
Šiandien statybų užsakovai reikalauja, kad pastato stogas būtų toks pat ilgaamžis kaip ir sienos. Architektai suinteresuoti, kad stogo danga nekeistų savo išorinio vaizdo ir nereikalautų nuolatinės priežiūros ir remonto. Pačia ekonomiškiausia eksploatuojant, ugniai atspariausia ir ilgaamžiškiausia stogo danga laikomos čerpės. Paprastai čerpių eksploatavimo laikas 60–100 metų.
Visais laikais stogas darė didelę įtaką bendrajam architektūriniam pastato vaizdui. Neabejotina šios namo dalies estetinė vertė, tačiau labai svarbūs ir techniniai dalykai. Tad kaip pagrindines galime įvardyti praktines čerpių funkcijas: visą eksploatacijos laiką išlikti patvarioms bei saugoti pastatą nuo kritulių, ugnies ir kt.
Svarbus čerpių dangos privalumas – atsparumas ugniai. Ši ypatybė itin svarbi tose vietovėse, kur daugelis pastatų pastatyti iš ugniai neatsparių medžiagų. Čerpių stogas atitinka visas priešgaisrines normas ir taisykles, net ir susidūrus su ugnimi, gaisrininkai be vargo tokią dangą gali išardyti, o uždengus stogą dideliais lakštais, pažaboti ugnį kur kas sunkiau, nes tai reikalauja papildomų pastangų. Be to, draudimo įmoka, draudžiant būstą su čerpių stogu, dėl jo nedegumo paprastai būna mažesnė.
Čerpių danga išsiskiria mažu šilumos laidumu. Tokia stogo danga žiemą apsaugo pastatus nuo šalčio, o vasarą nuo karščio. Čerpės atsparios atmosferiniams ir cheminiams poveikiams. Čerpės nereikalauja specialios priežiūros ir su ja susijusių išlaidų.
Keraminių čerpių stogo danga visą gyvavimo laiką išsiskyrė ypatingu atsparumu šalčiui. Prieš dešimtmetį buvo reikalaujama, kad atsparumas šalčiui būtų 35 tūrinio šaldymo ir atšildymo ciklų, o nuo 2000 m. – 150 ciklų. Šio proceso metu suklotos ant grebėstų čerpės liejamos vandeniu, o vėliau staiga šaldomos, imituojant natūralias sąlygas. Tokiu metodu šaldomos čerpės turi išlaikyti 100 ciklų. Taip ir yra tikrinamos čerpės, nors natūraliomis sąlygomis šalčio ciklų per metus pasitaiko tik keletas.
Kadangi keraminėmis čerpėmis dengtas stogas dieną kaupia natūralią saulės energiją, o vakare palaipsniui ją perduoda į namo vidų, čerpėmis dengti namai nepraranda šilumos žiemą, išlikdami maloniai vėsūs ir vasarą. Tai ypač patogu, jei namas yra su mansarda.
Dažnai teigiama, kad čerpių svoris sąlygoja didesnes nei kitų stogo dangų medienos sąnaudas. Tačiau tokia nuomonė yra klaidinga. Grebėstų skerspjūvis parenkamas remiantis atsparumo koncentruotai apkrovai sąlyga (P = 100 kg) ir nuo dangos savojo svorio nepriklauso. Stogo nuolydis turi įtakos parenkant laikančiųjų konstrukcijų skerspjūvius. Didesnis čerpių stogų nuolydis sąlygoja mažesnę sniego apkrovą. Sniego apkrovos įvertinimas kompensuoja didesnį čerpių svorį, todėl medienos kiekis čerpių stogui neviršija medienos kiekio montuojant kitokias dangas. Gegnių skerspjūvio ir atstumo tarp gegnių parinkimą sąlygoja ne tik dangos svoris, bet ir šiltinimo medžiagos storis bei plotis.
Daugelis žmonių vis dar mano, kad didelis čerpių svoris gali sukelti nemažai problemų, nors iš tiesų didesnis dangos svoris nedidina gegnių skerspjūvio, kuris parenkamas pagal reikiamą apšiltinimo storį ir grebėstų prikalimo sąlygas (dažniausiai – 6x20 cm). Dėl didėjančių grebėstų matmenų atstumo tarp gegnių didinti negalima, o rekomenduojamas gegnių žingsnis yra nuo 0,6 iki 0,8 m. Sniego apkrova retai viršija keraminės stogo dangos svorį, todėl deformacijos yra mažesnės.
Nusprendus dengti stogą čerpėmis, reikia atsižvelgti į minimalų 60 metų čerpių eksploatavimo laiką. Pastebėsite, kad investicijos į čerpių stogą atsiperka. Kitaip sakant, reikėtų lyginti stogų dangų kainą, tenkančią vieneriems metams. Kadangi čerpių stogai vieni ilgaamžiškiausių, jų kaina, tenkanti metams, yra viena mažiausių.
Atsižvelgiant į čerpių tipą, mažiausia jų ardomoji apkrova lenkiant turi būti nuo 600 iki 1500 N ir jos turi nepraleisti vandens. Be to, kaip ir daugelis kitų statybinių medžiagų, čerpės turi būti sertifikuojamos Lietuvoje arba atitikti Europos Sąjungos standartų reikalavimus.
Prieš pradedant stogo dengimo darbus, pirmiausia reikia įvertinti stogo formą ir nuolydį, kadangi nuo jo priklauso kokybiška eksploatacija. Daugelis mano, kad čerpėmis galima dengti stogus, kurie statesni nei 30°, bet iš tiesų minimalus nuolydis priklauso nuo to, kokią čerpių formą pasirinksite. Neturinčių užkaitų čerpių minimalus nuolydis – 30°, čerpių su vienu arba dviem užkaitais − 18–16°. Nepaisant to, visas šias čerpes galima naudoti ir mažesnių nuolydžių stogams, tik tuomet reikia naudoti papildomą hidroizoliacinį paklotą. Patogiausia, kai rekomenduojamus čerpių dangų nuolydžius nurodo patys gamintojai.
Kaip ilgai stogas bus patvarus, be abejo, priklauso ir nuo dengimo proceso. Pirmiausia būtina gerai paruošti stogo pagrindą, o tada jau galima kloti čerpes. Privaloma stogą sugrebėstuoti tokiu grebėstų žingsniu, kokį nurodo gamintojas. Tik gerai ir teisingai įrengus stogo pagrindą, be sunkumų galima sukloti čerpes. Visų rūšių čerpės pradedamos dengti iš dešinės į kairę pusę. Paklojus pirmąją horizontalią čerpių eilę, klojama vertikali eilė, vėliau dedamos viršutinės horizontalios eilės čerpės. Tokiu būdu išdėtos čerpės leidžia nustatyti vertikalų jų eilių lygį. Nepaisant nesudėtingos dengimo technologijos, šį darbą patariame patikėti patyrusiems specialistams.
Buvo naudojamos viena kitą perdengiančios čerpės, kurių pavadinimai nusakydavo jų paskirtį: „kraiginės“, „kraštinės“, „latakinės“ (klojamos išgaubimu į apačią vadintos „vienuolėmis“, o išgaubimu į viršų – „vienuoliais“). Taip pat čerpių pavadinimai buvo suteikiami pagal kilmę. Laikui bėgant, labai populiari tapo išlenkta banguota, vadinamoji olandiška (S raidės formos) stogo čerpė, o Prancūzijos mieste Marselyje pirmą kartą buvo pagaminta vadinamoji Marselio tipo čerpė su šoninėmis ir viršutinėmis užkaitomis. Čerpės, sandariai jungiamos kraštais viena su kita, vadinamos „užkaitinėmis“.
Lietuvą ši danga pasiekė prasidėjus mūrinės statybos erai, t. y. XII– XIV a. Laikui bėgant, rankiniu būdu gaminamos čerpės nuolat tobulėjo ir kito. XIX a. pradėjus čerpes gaminti pramoniniu būdu, gerokai pagerėjo jų kokybė, modernėjo klojimo technologija, atsirado didesnė formų pasiūla, o dėl viso to sumažėjo leistinas dangos nuolydis ir kaina. Šiais laikais čerpėmis uždengta didžioji dalis pastatų stogų Vakarų Europos miestuose ir miesteliuose. Sovietmečiu Lietuvoje šios rūšies stogo danga buvo diskredituota: gamintos tik labai prastos kokybės čerpės, kurios tinkamai saugodavo pastatą tik du – penkis sezonus.
Šiandien čerpei keliami labai griežti reikalavimai. Čerpės turi būti taisyklingos formos, lygiu paviršiumi ir lygiais kraštais, nesusiraičiusios ir nesupleišėjusios, tolygiai nudažytos. Čerpė neturi dūlėti bei irti veikiama temperatūros svyravimų. Todėl keraminės čerpės išdegamos labai aukštoje, apie 1 000 ºC, temperatūroje. Plaktuku lengvai sudavus, čerpė turi skambėti aukštu, tolygiu garsu. Šiuolaikinių patikimų gamintojų čerpės vandens įgeriamumas neviršija 4,5–5,5 proc. Anksčiau čerpių patikimumas buvo tikrinamas čerpės kraštus užlipdant vašku, o ant čerpės paviršiaus buvo užpilama 1 cm vandens, po to 24 valandas stebima, ar neatsirado ant apatinės čerpės dalies „lašų“. Čerpę perlaužus, turi būti matoma, jog ji yra vienodai išdegta, smulkiagrūdė ir vienalytė, nesluoksniuota. Joje neturi būti čerpes ardančių kalkinių intarpų.
Nedidelis poringumas vis dėlto pageidautinas, kad čerpė galėtų sugerti ir išgarinti kylantį iš namo drėgną ir šiltą orą, neleisdama ant savo paviršiaus kauptis kondensatui ir susidaryti vandens lašams. Čerpės turi atlaikyti krušos poveikį ir sniego spaudimą, todėl turi būti tikrinamas čerpių atsparumas lenkimui bei dinaminei apkrovai.
Iš molio, smėlio mišinio, vandens ir oro gaminamos keraminės čerpės yra ekologiškai švarus produktas, kurį naudojant net įmanoma mažinti radiacijos poveikį. Aukštoje temperatūroje išdegtus šiuos stogo elementus galima glazūruoti, dengti angobu ar sendinti. Angobo dengimo metu miltelių pavidalo molis sumaišomas su vandeniu, į kurį pridedama mineralinių medžiagų, degimo proceso metu suteikiančių tam tikrą spalvą, nekintančią bėgant laikui. Tačiau iki šių dienų pati populiariausia ir lengviausiai prie bet kokios aplinkos pritampanti spalva – natūralaus molio. Tad gerai sumontuota keraminių čerpių danga ir sensta garbingai, ne veltui daugelis žmonių šį natūralų procesą lygina su tauriu ir senu vynu, kuris laikui bėgant tik gerėja.
Šiandien statybų užsakovai reikalauja, kad pastato stogas būtų toks pat ilgaamžis kaip ir sienos. Architektai suinteresuoti, kad stogo danga nekeistų savo išorinio vaizdo ir nereikalautų nuolatinės priežiūros ir remonto. Pačia ekonomiškiausia eksploatuojant, ugniai atspariausia ir ilgaamžiškiausia stogo danga laikomos čerpės. Paprastai čerpių eksploatavimo laikas 60–100 metų.
Visais laikais stogas darė didelę įtaką bendrajam architektūriniam pastato vaizdui. Neabejotina šios namo dalies estetinė vertė, tačiau labai svarbūs ir techniniai dalykai. Tad kaip pagrindines galime įvardyti praktines čerpių funkcijas: visą eksploatacijos laiką išlikti patvarioms bei saugoti pastatą nuo kritulių, ugnies ir kt.
Svarbus čerpių dangos privalumas – atsparumas ugniai. Ši ypatybė itin svarbi tose vietovėse, kur daugelis pastatų pastatyti iš ugniai neatsparių medžiagų. Čerpių stogas atitinka visas priešgaisrines normas ir taisykles, net ir susidūrus su ugnimi, gaisrininkai be vargo tokią dangą gali išardyti, o uždengus stogą dideliais lakštais, pažaboti ugnį kur kas sunkiau, nes tai reikalauja papildomų pastangų. Be to, draudimo įmoka, draudžiant būstą su čerpių stogu, dėl jo nedegumo paprastai būna mažesnė.
Čerpių danga išsiskiria mažu šilumos laidumu. Tokia stogo danga žiemą apsaugo pastatus nuo šalčio, o vasarą nuo karščio. Čerpės atsparios atmosferiniams ir cheminiams poveikiams. Čerpės nereikalauja specialios priežiūros ir su ja susijusių išlaidų.
Keraminių čerpių stogo danga visą gyvavimo laiką išsiskyrė ypatingu atsparumu šalčiui. Prieš dešimtmetį buvo reikalaujama, kad atsparumas šalčiui būtų 35 tūrinio šaldymo ir atšildymo ciklų, o nuo 2000 m. – 150 ciklų. Šio proceso metu suklotos ant grebėstų čerpės liejamos vandeniu, o vėliau staiga šaldomos, imituojant natūralias sąlygas. Tokiu metodu šaldomos čerpės turi išlaikyti 100 ciklų. Taip ir yra tikrinamos čerpės, nors natūraliomis sąlygomis šalčio ciklų per metus pasitaiko tik keletas.
Kadangi keraminėmis čerpėmis dengtas stogas dieną kaupia natūralią saulės energiją, o vakare palaipsniui ją perduoda į namo vidų, čerpėmis dengti namai nepraranda šilumos žiemą, išlikdami maloniai vėsūs ir vasarą. Tai ypač patogu, jei namas yra su mansarda.
Dažnai teigiama, kad čerpių svoris sąlygoja didesnes nei kitų stogo dangų medienos sąnaudas. Tačiau tokia nuomonė yra klaidinga. Grebėstų skerspjūvis parenkamas remiantis atsparumo koncentruotai apkrovai sąlyga (P = 100 kg) ir nuo dangos savojo svorio nepriklauso. Stogo nuolydis turi įtakos parenkant laikančiųjų konstrukcijų skerspjūvius. Didesnis čerpių stogų nuolydis sąlygoja mažesnę sniego apkrovą. Sniego apkrovos įvertinimas kompensuoja didesnį čerpių svorį, todėl medienos kiekis čerpių stogui neviršija medienos kiekio montuojant kitokias dangas. Gegnių skerspjūvio ir atstumo tarp gegnių parinkimą sąlygoja ne tik dangos svoris, bet ir šiltinimo medžiagos storis bei plotis.
Daugelis žmonių vis dar mano, kad didelis čerpių svoris gali sukelti nemažai problemų, nors iš tiesų didesnis dangos svoris nedidina gegnių skerspjūvio, kuris parenkamas pagal reikiamą apšiltinimo storį ir grebėstų prikalimo sąlygas (dažniausiai – 6x20 cm). Dėl didėjančių grebėstų matmenų atstumo tarp gegnių didinti negalima, o rekomenduojamas gegnių žingsnis yra nuo 0,6 iki 0,8 m. Sniego apkrova retai viršija keraminės stogo dangos svorį, todėl deformacijos yra mažesnės.
Nusprendus dengti stogą čerpėmis, reikia atsižvelgti į minimalų 60 metų čerpių eksploatavimo laiką. Pastebėsite, kad investicijos į čerpių stogą atsiperka. Kitaip sakant, reikėtų lyginti stogų dangų kainą, tenkančią vieneriems metams. Kadangi čerpių stogai vieni ilgaamžiškiausių, jų kaina, tenkanti metams, yra viena mažiausių.
Atsižvelgiant į čerpių tipą, mažiausia jų ardomoji apkrova lenkiant turi būti nuo 600 iki 1500 N ir jos turi nepraleisti vandens. Be to, kaip ir daugelis kitų statybinių medžiagų, čerpės turi būti sertifikuojamos Lietuvoje arba atitikti Europos Sąjungos standartų reikalavimus.
Prieš pradedant stogo dengimo darbus, pirmiausia reikia įvertinti stogo formą ir nuolydį, kadangi nuo jo priklauso kokybiška eksploatacija. Daugelis mano, kad čerpėmis galima dengti stogus, kurie statesni nei 30°, bet iš tiesų minimalus nuolydis priklauso nuo to, kokią čerpių formą pasirinksite. Neturinčių užkaitų čerpių minimalus nuolydis – 30°, čerpių su vienu arba dviem užkaitais − 18–16°. Nepaisant to, visas šias čerpes galima naudoti ir mažesnių nuolydžių stogams, tik tuomet reikia naudoti papildomą hidroizoliacinį paklotą. Patogiausia, kai rekomenduojamus čerpių dangų nuolydžius nurodo patys gamintojai.
Kaip ilgai stogas bus patvarus, be abejo, priklauso ir nuo dengimo proceso. Pirmiausia būtina gerai paruošti stogo pagrindą, o tada jau galima kloti čerpes. Privaloma stogą sugrebėstuoti tokiu grebėstų žingsniu, kokį nurodo gamintojas. Tik gerai ir teisingai įrengus stogo pagrindą, be sunkumų galima sukloti čerpes. Visų rūšių čerpės pradedamos dengti iš dešinės į kairę pusę. Paklojus pirmąją horizontalią čerpių eilę, klojama vertikali eilė, vėliau dedamos viršutinės horizontalios eilės čerpės. Tokiu būdu išdėtos čerpės leidžia nustatyti vertikalų jų eilių lygį. Nepaisant nesudėtingos dengimo technologijos, šį darbą patariame patikėti patyrusiems specialistams.